Mes visi galvojame. (Jūs duobagyviai nesiskaitote). Ir
kai mes galvojame, mūsų galvose mes vieniši. Nieko nėra aplinkui.
Tik mes. Mes ten nuogi. Nuogesni nei duše. Ir mes galime mąstyti
apie ką tik norime. Galime narplioti net gi nedoras, pasileidusias,
ydingas mintis. Bet kas yra „ydinga“? Čia panašus klausimas
būtų, o kas yra normalu, o kas ne?
Žinote, kuo mintys gerai? Mintimis galima paliesti tuos, kurių nėra šalia. Taip, nors mintimis. Kokia tai dovana! Galime prisiminti mirusiuosius ir su jais toliau gyventi, tarsi klaikioji Giltinė neegzistuotų. Ko gero tai irgi yra ydingos mintys, nes nerealistiškos. Bet kodėl tada nuo jų taip gera? Ar tiek daug gero atnešantis jausmas, kuris nežaloja kito žmogaus ir pačio svajoklio, gali būti pavojingai ydingas?
Kai pradedu kalbėti apie nepadorias, intymias mintis, dažnas susiraukia: „Ne, mes tokių savyje neveisiame!“ - purto galvas visi, nors visų galvose jau esti po kelias nešvankybių fermas. Ką jūs apgaudinėjate? Mane? Save? Mes visi ydingai mąstome, laikas nuo laiko, kas dieną, dažniausiai, ko gero, nakčia. Filmo „Quills“ (liet. „Skandalingoji plunksna“, 2000) veikėja Madelein, apsako savo potraukį iškrypėliškiems Markizo de Sado užrašams taip: „Jei nebūčiau tokia bloga moteris puslapyje, nebūčiau tokia gera moteris gyvenime“. Manau, tai šventa tiesa. Ydinga šventa tiesa. Ir vienintelė bėda ta, kad Madeleinę užtinka skaitant de Sado užrašytas fantazijas, o reikėtų pasirūpinti, kad tai nenutiktų, nes net gi geriausieji draugai ne viską gali suprasti. Geriausia, kai mintys yra minčių rezgėjo nuosavybė ir niekam dėl to neskauda galvos, mat nepamirškite, jog mintis galima pavogti ir panaudoti prieš jus pačius. Bet jeigu jau susibičiuliavote su žmogumi, kurio akių vyzdžiai neišsiplečia, kai šis išklauso jūsų slaptus apmąstymus, tai kabinkitės jam už atlapų ir neišleiskite iš savo gyvenimo.
Yda – tai bloga ypatybė, trūkumas, priekabė. Ir aš, ponios ir ponai, nestokoju ydų, trūkumų, prie manęs galima prikibti dėl daug ko, lygiai taip pat kaip ir prie visų kitų. Ir viena yda daugiau, viena mažiau, koks skirtumas? Pasaulis jau seniausiai pametęs skaičių. Iš ties, koks skirtumas, kas dedasi kito pasąmonės salose? Tepridursiu, jog ydos yra „pasyviai“ ydingos, kol jos neapleidžia kaukolės, tad mąstykite ydingai ir niekam apie tai nepasakokite. Aš jus laiminu.
Kas miega, valgo
Aš vergė,
Aš meilužė,
Savo atvaizdo,
Aš nesustoju
Užbaigti atsibudimo,
Visus kartus, kai jis pats parodo save.
Aš paklūstu sau
Aš nekenčiu savęs,
Aš prievarta primetu sau nenatūralumą,
Aš negerbiu savęs,
Kaip sūnus, kuris išgaruoja
Ir suplonėja kaip vaiduoklis.
Kas miega, valgo,
Naktis duos tau reikšmę,
Kas miega, valgo,
Naktis duos man reikšmę.
Mano padėtis,
Mano unikalus sprendimas,
Išsekinta,
Nukrypusi, atslopinta,
Mano skeletas išdėliotas
Į painią dekoraciją.
Aš vergė,
Aš kalta,
Dėl kūno, kuris žlugdo save
Peiktinuose smurto aktuose,
Mintyse, kurios turėtų būti tikrinamos
Nepaliečiamųjų kūrėjų.
Žinote, kuo mintys gerai? Mintimis galima paliesti tuos, kurių nėra šalia. Taip, nors mintimis. Kokia tai dovana! Galime prisiminti mirusiuosius ir su jais toliau gyventi, tarsi klaikioji Giltinė neegzistuotų. Ko gero tai irgi yra ydingos mintys, nes nerealistiškos. Bet kodėl tada nuo jų taip gera? Ar tiek daug gero atnešantis jausmas, kuris nežaloja kito žmogaus ir pačio svajoklio, gali būti pavojingai ydingas?
Kai pradedu kalbėti apie nepadorias, intymias mintis, dažnas susiraukia: „Ne, mes tokių savyje neveisiame!“ - purto galvas visi, nors visų galvose jau esti po kelias nešvankybių fermas. Ką jūs apgaudinėjate? Mane? Save? Mes visi ydingai mąstome, laikas nuo laiko, kas dieną, dažniausiai, ko gero, nakčia. Filmo „Quills“ (liet. „Skandalingoji plunksna“, 2000) veikėja Madelein, apsako savo potraukį iškrypėliškiems Markizo de Sado užrašams taip: „Jei nebūčiau tokia bloga moteris puslapyje, nebūčiau tokia gera moteris gyvenime“. Manau, tai šventa tiesa. Ydinga šventa tiesa. Ir vienintelė bėda ta, kad Madeleinę užtinka skaitant de Sado užrašytas fantazijas, o reikėtų pasirūpinti, kad tai nenutiktų, nes net gi geriausieji draugai ne viską gali suprasti. Geriausia, kai mintys yra minčių rezgėjo nuosavybė ir niekam dėl to neskauda galvos, mat nepamirškite, jog mintis galima pavogti ir panaudoti prieš jus pačius. Bet jeigu jau susibičiuliavote su žmogumi, kurio akių vyzdžiai neišsiplečia, kai šis išklauso jūsų slaptus apmąstymus, tai kabinkitės jam už atlapų ir neišleiskite iš savo gyvenimo.
Yda – tai bloga ypatybė, trūkumas, priekabė. Ir aš, ponios ir ponai, nestokoju ydų, trūkumų, prie manęs galima prikibti dėl daug ko, lygiai taip pat kaip ir prie visų kitų. Ir viena yda daugiau, viena mažiau, koks skirtumas? Pasaulis jau seniausiai pametęs skaičių. Iš ties, koks skirtumas, kas dedasi kito pasąmonės salose? Tepridursiu, jog ydos yra „pasyviai“ ydingos, kol jos neapleidžia kaukolės, tad mąstykite ydingai ir niekam apie tai nepasakokite. Aš jus laiminu.
Kas miega, valgo
Aš vergė,
Aš meilužė,
Savo atvaizdo,
Aš nesustoju
Užbaigti atsibudimo,
Visus kartus, kai jis pats parodo save.
Aš paklūstu sau
Aš nekenčiu savęs,
Aš prievarta primetu sau nenatūralumą,
Aš negerbiu savęs,
Kaip sūnus, kuris išgaruoja
Ir suplonėja kaip vaiduoklis.
Kas miega, valgo,
Naktis duos tau reikšmę,
Kas miega, valgo,
Naktis duos man reikšmę.
Mano padėtis,
Mano unikalus sprendimas,
Išsekinta,
Nukrypusi, atslopinta,
Mano skeletas išdėliotas
Į painią dekoraciją.
Aš vergė,
Aš kalta,
Dėl kūno, kuris žlugdo save
Peiktinuose smurto aktuose,
Mintyse, kurios turėtų būti tikrinamos
Nepaliečiamųjų kūrėjų.
