Aplink
mus esti daug žmonių, kurie valgo kitus žmones. Tie pirmieji,
kurie suvalgo antruosius vadinami kanibalais, o tie suvalgytieji
vadinami bifšteksais. Ir taip jau tęsiasi gana ilgai. Per ilgai
sakyčiau. Manau derėtų užbaigti viską realybėje, taip kaip tai
buvo užbaigta 1999 metų amerikiečių filme „Ravenous“
(lietuviai kvailai verčia „Plėšrūnas“), kai užkietėjęs ir
giliai kanibalizmo reikalui pasišventęs žmogėdra Kolhunas kaunasi
su tikrai ne savo noru žmonių kaulų laižytoju tapusiu kapitonu
Boidu ir tiedu romantiškai nukrenta vienas ant kito, ant didžiulių
lokio spąstų, kur jau merdintis Kolhunas, žinoma, nepraleidžia
progos pašmaikštuoti apie tai, jog jei numirs pirmas, tai būtinai
atsikąs Boido (beje, kapitoną Boidą vaidina aktorius Guy Pearce,
taip kad... Kas jį gali smerkti už tokį troškimą?). O tas kitas
filmas "Išlikę gyvi", (Alive, 1993), kur urugvajiečių
regbio komanda su lėktuvu nukrenta į Andų kalnus ir išlikę gyvi
yra priversti valgyti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, nes
aplinkui absoliučiai nieko nėra, tik sniegas ir akmenys. Net
menkiausios samanos, nei kerpenos nėra. Koks nors paukštis galėtų
praskristi, bet ne, nesulauksi tu jo... Hanibalas Lekteris. Tas iš
vis nesveikas. Žodžiu, kanibalizmas vyrauja daugelyje filmų ir
taip kaip tikrovėje jis yra pagrįstas ne tik fiziniais veiksmais
kito žmogaus atžvilgiu. Žmonės nuolat ir žodžiais ėda kitus
žmones. Dėl visko. Nuo paprasčiausių „neišnešei šiukšles,
asile!“ iki smurto apraiškų mokyklose, nuo civilizuotame
pasaulyje gyvenančių ir tarp mūsų besisukiojančių psichopatų
verdančių iš žmogaus galvos šaltieną iki vis dar tolimuose
kraštuose gyvuojančių genčių, kur suvalgyti žmogų tai kokio
nors ritualo dalis. Žodžiais ar fiziškai tai daroma, koks
skirtumas, tai vis tiek tas pats mėšlas. Yra net gi tokių
individų, kurie pateisina kanibalizmą! Bet ar iš vis galima jį
pateisinti? Net gi tokiu atveju, kaip filme „Išlikę gyvi“ (ir
kartu tikrovėje, nes filmas sukurtas pagal tikrus faktus), ar gi
galima pateisinti kito žmogaus valgymą? Skubu paaiškinti, kodėl
drįstu taip teigti. Visų pirma, sakykime Jums tenka paragauti
žmogienos, nes atsidūrėte vietoje kur nėra nieko kito, ką
galėtumėme įsimesti į skrandį. Kaip po to gyventi, jei
išgyvensite ir vėl atsidursite tarp žmogėnų? Juk teks pasakyti,
kad valgėte žmogieną. Žmogėdros Šreko etiketė prie Jūsų
prilips amžiams. Ir, kad ir kokie kieti Jūs esate psichologiškai,
tai be jokios abejonės Jus grauš iki gyvenimo pabaigos, tas
jausmas, kad Jūsų skrandžio sultys virškino vyro ar moters mėsą,
gyvo ir mąstančio žmogaus alkūnę ar kitą dalį, kuri pasirodė
Jums minkštesnė. Antra, aš netikiu, na, nors imkite ir prikulkite
mane, kad žmogiena iš ties gali būti skani mėsa. Išgyvenimo
klausime, aišku, skonis nesvarbus, maistingumas svarbu, bet vis
tiek... Vienas užkietėjęs Rusijos kanibalas kartą sakė, jog
skaniausia vis gi ne vyro, o moters mėsa. Minkštesnė ir saldesnė,
sakė jis, ko gero dėl to, kad moterys labiau save prižiūri,
losjonai, kremukai, bicepsų paprastai neaugina. Dar vienas kanibalas
paminėjo, kad viso žmonių valgymo proceso metu, aplinkinių
kaimynų šunys tiesiog negalėdavo ramiai gulėti, kol šis
vaikščiodavo, lodavo, draskydavosi, kol šis nedingdavo iš jų
radaro 500 metrų atstumu. Gyvūnai ne mulkiai, jaučia geriau už
mus, juk tik pažvelkite kaip be vargo aptinka narkotikus. Žodžiu,
ne kas gaunasi su tuo kanibalizmu, jie norite išlaikyti gerą vardą
tarp žmonių ir turėti galimybę glostyti savo chichuachį.
Su žodiniu kanibalizmu tai apskritai „krantai“, kaip liaudis sako, nes jei fiziškai valgyti žmogų daugmaž visur draudžiama, tai žodžiais ėsti leidžiama į valias. Žinoma, tokio kanibalizmo nepatogumai taip egzistuoja, - pakramtyk balseliu kitą žmogų ir taipogi prarasi gerą vardą arba net snukin gausi, tačiau kaip ir minėjau, tokio pobūdžio kitų homo sapiensų ėdimo niekas nelaiko blogu dalyku, o veltui, nes žodinis kanibalizmas gali turėti aiškias nuorodas į fizinį kanibalizmą. Arba tie, kas perdėtai domisi kanibalizmu, irgi gali patys būti kanibalais. Tik susimąstykite. Žymiausias japonų kanibalas Issei Sagawa gavo progą net gi išleisti knygas apie savo „apetitinius nuotykius“ ir jo rašliavą kaip mat išgraibė didelis gerbėjų ratas. Ką tai pasako apie tuos žmones? Nesveiki bledės jie, kuriems reiktų ištraukti visus dantis, dėl viso pikto.
Aš tai NE, jokiais būdais, nei už ką... Neėdu žmonių žodžiais, neėsčiau ir fiziškai. Sakysite, jog esu pamaiva, sakysite, kad atsidūrus regbio komandos gretose valgyčiau žmones pirmoji? Taip, tokioje situacijoje išties reikia pirma atsidurti, kad suprastum, koks iš tikrųjų esi sutvaras, tačiau pasakysiu tik vieną - nevalgyčiau. Tikėk ar netikėkit, turit teisę į abu pasirinkimus. Tik žinokite, kad širdyje ir sprendžiant iš mano dabartinių veiksmų - tai Jūs esate su manimi saugūs!
Su žodiniu kanibalizmu tai apskritai „krantai“, kaip liaudis sako, nes jei fiziškai valgyti žmogų daugmaž visur draudžiama, tai žodžiais ėsti leidžiama į valias. Žinoma, tokio kanibalizmo nepatogumai taip egzistuoja, - pakramtyk balseliu kitą žmogų ir taipogi prarasi gerą vardą arba net snukin gausi, tačiau kaip ir minėjau, tokio pobūdžio kitų homo sapiensų ėdimo niekas nelaiko blogu dalyku, o veltui, nes žodinis kanibalizmas gali turėti aiškias nuorodas į fizinį kanibalizmą. Arba tie, kas perdėtai domisi kanibalizmu, irgi gali patys būti kanibalais. Tik susimąstykite. Žymiausias japonų kanibalas Issei Sagawa gavo progą net gi išleisti knygas apie savo „apetitinius nuotykius“ ir jo rašliavą kaip mat išgraibė didelis gerbėjų ratas. Ką tai pasako apie tuos žmones? Nesveiki bledės jie, kuriems reiktų ištraukti visus dantis, dėl viso pikto.
Aš tai NE, jokiais būdais, nei už ką... Neėdu žmonių žodžiais, neėsčiau ir fiziškai. Sakysite, jog esu pamaiva, sakysite, kad atsidūrus regbio komandos gretose valgyčiau žmones pirmoji? Taip, tokioje situacijoje išties reikia pirma atsidurti, kad suprastum, koks iš tikrųjų esi sutvaras, tačiau pasakysiu tik vieną - nevalgyčiau. Tikėk ar netikėkit, turit teisę į abu pasirinkimus. Tik žinokite, kad širdyje ir sprendžiant iš mano dabartinių veiksmų - tai Jūs esate su manimi saugūs!
