Pasisotinusi lietumi

   Praeitą savaitę viešėdama Kaune, buvau pakviesta į R. Žirgulio režisuotą, KTU teatro studijos „44“ spektaklį „Lietaus pardavėjas“. Spektaklio premjera įvyko dar balandžio mėnesį, tačiau man užsiregistruoti ir pamatyti spektaklį pavyko tik gegužės 14 dieną, vėsų ir ramų šeštadienį.
   Vykau be jokios išankstinės nuomonės, su „sausa“ informacija apie ką šis spektaklis ir kokie aktoriai atliks vaidmenis. Pasirodo, tai pagal N. R. Nash pjesę pastatytas spektaklis, nagrinėjantis pagrindines žmogaus vertybes: meilę, pasiaukojimą ir šeimą. Veiksmas vykstantis Amerikoje depresijos metais pasakoja nedidelio miestelio ir jo gyventojų istoriją. Sausros metu į miestelį atkeliauja netikėtas svečias, kuris siūlo pirkti netikėtą prekę - lietų. Tai miestelyje sukelia sumaištį, abejones net gi meilės peripetijas.
   Esu didelė teatro gerbėja, tačiau galimybė gyvai išvysti vaidinimus pasitaiko labai retai, dažniausiai tenkinuosi žydrojo ekrano transliuojamais ne lietuviškais spektakliais. Ir šeštadienį užgesus, o po to vėl įsižiebus scenos šviesoms ir prasidėjus spektakliui „Lietaus pardavėjas“, dar kartą dėl to labai gailėjausi.
   „Čia mėgėjiškas teatras“ - man buvo pasakyta ir aš laukiau, bet taip ir nesulaukiau tų mėgėjų pasirodymo scenoje. Kiekvieno aktoriaus vaidyba buvo įtaigi, priverčianti patikėti jo personažo nuoširdumu, tikrumu ir išgyventi jo nelaimes, bei aistras kartu su juo. Atmintin įstrigo visi personažai, net gi trumpai scenoje sušmėžavęs miestelio šerifas-vaikščiojanti komedija, kurio vaidmenį atliko Donatas Laurinavičius, tačiau toks jau žmogaus būdas išsirinkti mėgstamiausius. Maniškiai: racionalusis Nojus ir ne tokiu racionaliu mąstymu pasižymintis jo impulsyvusis brolis Džimis. Patiko stebėti dinamiką tarp jų, kivirčus, kurie taip puikiai atpažįstami visiems, kas turi brolį ar seserį.

Kairėje Nojus (Vismantas Kavaliauskas), dešinėje Džimis (Marius Užupis)

Džimis ginčijasi su šerifo padėjėju Failu (aktorius Jonas Kęstutis Davidavičius).

   Nesu profesionali teatro kritikė, bet mačiau ne mažai vaidmenų ir nuo mažens domiuosi vaidyba, tad išdrįsiu įvertinti ir šį, palyginti su kitais. Tiesa ta, kad regėjau spektaklį niekuo nenusileidžiantį mano dievinamai B. Dauguviečio „Žaldokynei“ ar Juozo Miltinio spektakliui „Prieblandoje“.

   Įdėmiai klausiausi, juokiausi, o momentu ir ašaras tramdžiau stebėdama iš ties profesionalaus lygio spektaklį, kuris vyko KTU Kultūros centro siaurame užkaboryje, įėjus iš kiemo pusės ir nusileidus laiptais žemyn. Kodėl tokioje vietoje? Kuo jis taip prasikalto?

   Iš ties, trikdė tik erdvė: dvi neapglėbiamos kolonos, per kurias sunkiai pavyko stebėti aktorius ir teko rizikuoti besilankstant susilaužyti kaklo slankstelius. Įdėmiai stebėti veiksmą trukdė ir keli nesupratingi žiūrovai, kurie pačioje pradžioje paprašyti išjungti telefonus to nesugebėjo padaryti, vėliau žvilgčiojo į jų ekranus, tarsi laukdami kada pagaliau baigsis spektaklis ir jie „atsėdės“ reikalingas valandas. Maniškis išmanusis telefonas buvo paliktas automobilyje, palaidotas jame lyg Leninas sarkofage, o laikas man ištirpo, valanda prilygo minutei. Tad nevalingai piršosi dar viena mintis. Vis gi, ne aktoriai mėgėjai buvo, o kai kurie susirinkę žiūrovai dar ir besijuokiantys iš žodžių, kurie normaliems žmonėms už širdies, o ne už plaučių griebia. Tai tik tiek. Daugiau niekam neturiu priekaištų, o juolab aktoriams.

   Spektakliui pasibaigus, žiūrovai karštai plojo atsistoję. O kaip gi kitaip? Negaila būtų ne tik ekstravagantiškajam Starbakui už lietaus iššaukimą sumokėti 45 dolerius, bet ir už tokio spektaklio bilietą. Iš tiesų, neperdedu ir net neketinčiau tokios kainos boikotuoti. Be jokios abejonės, turiningai praleidau laiką ir atradau Kaune tikros kultūros oazę.

Scena privertusi ne vieną žiūrovą užsidengti akis - lietaus pardavėjas Starbakas (Rokas Povilius) įmantriai valgo kiaušinį.

Visa šeima kartu (iš kairės: jau minėtieji Nojus (Vismantas Kavaliauskas) ir Džimis (Marius Užupis), bei Lizi (Julija Genienė) ir tėvas (Andrius Tamoševičius).

Recenzijos autorė: menininkė Živilė Vaicekauskaitė
(Nuotraukos ir informacija apie spektaklį iš ktu.edu)
Publikuota: 2016.05.16

Sapioseksuali Aš

Kai 1922-ųjų metų lapkričio 26-ąją dieną, lordas Karnarvonas ir Hovardas Karteris atvėrė Tutanchamono kapavietę, jie negalėjo patikėti savo akimis. Tiek išlikusių vagišių nepaliestų turtų ir menkai istorijai žinomo faraono mumija! Ar galite bent įsivaizduoti, kokie jausmai, turėjo užvaldyti tyrinėtojus, kai jie pirmą kartą suprato, kokį didingą radinį aptiko? Kaip stipriai daužėsi jų širdys, kai pirštų galiukais lietė visas tas trečią tūkstantmetį skaičiuojančias lovas, statulas, vazas, krėslus, skrynias, laivų modelius, vežimus, ginklus? Iš esmės, kažkuria menka dalele, man suprantamas tas nepakartojamas jausmas, kai aptinki kažką ypatingo ir išskirtinio. Kai aptinki lobį, nuo kurio gali mistiškai pakratyti kojas, kaip kad lordas Karnarvonas padarė, o jam iš paskos pasekė ir Hovardas Karteris, ir ne, tai ne juokai, gerbiamieji, nes suradus unikalų, vienintelį tokį iš visų egzempliorių, nėra lengva nei susivokti kaip tau pasisekė, nei išlaikyti jį savam delne.
Aš seniai žinojau, jog manyje tūnantis „nenormaliukas“, turi tikslų vardą, bet ypatingai sau nekvaršinau galvos jo ieškodama ir tik visai neseniai, norėdama geriau apsakyti kitiems kas mane „užveda“, nes tik pabrėždama, jog dievinu vaikinus su smegenimis vertė mane jaustis postapokaliptine zombe, nusprendžiau sąvokose pasikapstyti giliau.
Sapioseksualumas – tai, kai jaučiamas stiprus erotinis potraukis intelektualiam ir racionaliam individui. Ir išvaizda čia niekuo dėta. Apskritai, visa kita – tik neryškios detalės, išryškėja tik PROTAS, tik jisai! Reikia pakalbėti apie jį plačiau...
Galėčiau dar smulkiau apsakyti savo sapioidealą: INTJ „Architekto“ asmenybės tipo moksliukas, padorus džentelmenas (išorėje) ir ištvirkęs geidulių valdovas (viduje) – iš tiesų, mirtina kombinacija bet kuriam sapioseksualui. (Negirdėjusiems apie asmenybių tipus labai rekomenduoju apsilankyti charakteris.info svetainėje, tik aš šifruoju INTJ raides kiek kitaip: Intymiai Nuteikiantis Tikslusis Jungiklis). Beje, skubu patikslinti, jog žodį „moksliukas“, visada tariu su pagarba ir nevalingai noriu parašyti iš didžiosios raidės, nes jaučiu ne tik vos sutramdomą seksualinį potraukį, bet ir didžiulę pagarbą mokslo žmogiukams, kurie, priešingai nei visokios pop muzikos ir kino žvaigždžiukės, lieka nepakankamai įvertinti ir pagerbti už nuopelnus žmonijai.
Kažkada seniau žiūrėdavau filmą „Moksliukų kerštas“ (angl. 'Revenge of the Nerds', 1984), kur iš moksliukų studentų tyčiodavosi raumeningi, sportiški Alpha Beta studentų draugijos pašlemėkai. Visada būdavau moksliukų pusėje, kurie galiausiai duodavo atkirtį, laimėdavo varžybas ir paverkdavo panelių širdis. O kaip gi kitaip? Taip jau stebuklingai susiklosčius įvairioms nenumatytoms aplinkybėms, mano širdį irgi pavergė vienas moksliukas ir aš pasiklydau jo įmantriame Mechanariume...
Būna vyras – ne vyras, o tik vyro imitacija. Ir va toks parazitinis sutvėrimas šlaistosi po apylinkes, užvaldo organizmus, parazituoja juose, padeda kiaušinėlius ir keliauja toliau, ieško kitos aukos. O būna vyras – TIKRAS VYRAS ir nėra prie jo ką prikabinti ar ką iš jo atimti, norisi tik pačiai prilipti ir niekada neatlipti. Ir visada paklausta ką aš laikau tikru vyru, kaip vieną iš tikro vyro savybių įvardiju intelektą. Ne bicepsai ir tricepsai, kurie laikui bėgant sunyksta ir atrodo jau nebe seksualiai, o švelniai tariant kraupiai, bet būtent smegenų vingiai, paslėpti po kaukole, subtiliai išlavinti ir žaižaruojantys nuo idėjų, stumiantys pasaulį į priekį, o ne atgalios į beždžionžmogių erą, audrina visus mano kūno receptorius stipriausiai. Tikriausiai todėl sapioseksualus, tame tarpe ir mane, žavi protas, nes jis nuolatos išgalvoja dalykus, juda į priekį, laužo suvokimo ribas ir vieni jį turi, o kiti... na, pasiseka, jeigu kiti turi bent arbatinį šaukštelį smegenų. Tiesa, protas protui nelygu. Protas ir diplomas – du skirtingi dalykai. Dar paminėsiu vieną atsitiktinę moksliškai įrodytą tiesą. Vyrų su aukštu intelektu sperma yra žymiai geresnė už šimpanzvyrių spermą. Viena panelė, taipogi sapioseksualė, rašo: „Jei jums patinka jo protas, patiks ir sperma“. Čia šiaip, kam reikės tas supras... [Merkiu akį].
Kaip ir ieškodami Tutanchamono kapo, tyrėjai švaistė savo laiką Karalių slėnyje, taip ir aš, iki šio laiko tik pilsčiau smėlį iš vienos saujos į kitą. Man teko klajoti po dykumą, jausti gerklę draskantį ir į absoliučią neviltį stumiantį troškulį, ir tik naiviai tikėtis, jog lobiai tūno po mano kojomis, nors jie visą tą laiką buvo visai kitoje vietoje. Gyvenimiška išmintis teisingai byloja, kad reikia gerokai pavargti, kol randi gerus dalykus. O kartais užtenka tik mėnesio ar dviejų...
Pirmą kartą Neume Parabola susitiko akis į akį su SK'Aviumi Avem 2015-ųjų metų rugpjūčio 26-ąją dieną. Ilgai neteko laukti, kol jis pasielgė kaip moksliukas. Labai netikėtai, SK'Avius, sėdėdamas priešais mane, įkišęs savo smilių į burną ir iškėlęs į orą patikrino iš kurios pusės pučia vėjas. Po to jis išsitraukė pliažinį skėtį ir nukreipė jį priešais vėją, kad abiem būtų šilčiau. Na, argi tik man vienai toks jo gestas atrodo fantastiškai mielas?!? Nagi, panelės sapioseksualės, išlįskite į dienos šviesą ir palaikykite mane!
Nepažįstantiems, supažindinu: SK'Avis Avem – TIKRAS VYRAS, protingas/intelektualus/išmintingasu/sumanus, INTJ'iukas, autentiškas (o šitą žodį kam nors taikau labai retai), savimi pasitikintis džentelmenas, šeima jam – viso ko pagrindas, jis darbštus, atviras ir sąžiningas, visada pagarbus (į mane kreipiasi Tu, visada tik iš didžiosios raidės, nors minėjau jam, jog nesu Anglijos karalienės giminaitė), padedantis ir palaikantis (tiesa, jis palaiko kito svajones ir slapčiausius troškimus, gerbia ir nesmerkia jų, kad ir kokie keisti jie bebūtų, jis net gi ieško būdų kaip padėti juos įgyvendinti realybėje!), jam rūpi kito žmogaus jausmai, jis aistringas (darbe ir visur kitur), nėra įtarus ar pavydus be reikalo, išlieka ramus net patirdamas konfrontaciją, nesivaiko visuomenės stereotipų, pripažįsta klydęs, kai iš tiesų suklydo, ieško kompromiso, jis atkreipia dėmesį į smulkias detales, prajuokina ir pralinksmina, pasiruošęs išmokyti to, ką žino... O čia sekundei stabtelėkime. Va, čia gal būti kiekvieno sapioseksualo Achilo kulnas ir gal man nevertėtų jo apnuoginti, bet tai galėtų būti paaiškinimas, kodėl kai kuriems žmogiukams taip nesiseka tikslieji mokslai. Kai, sakykime, fizikos mokytoja/-as dėsto, ji/jis kalba moksliškai, o kai sapioseksualas girdi mokslišką kalbą, jame viskas užverda, smegenys nebepajėgia apdoroti visos informacijos ir ji nuteka venomis kažkur žemyn. Iš esmės, manau, (sulaukęs brandos) sapioseksualas yra nemokslus, kas liečia visokias chemijas, inžinerijas ir mechanikas. Visai nebloga teorija, a? Oh, ir, grįžtant prie SK'Avius Avem, geriausiai kalba apie jį tie, kurie jau seniau jį pažįsta. Apskritai, reta žmonių, apie kuriuos visi kaip susitarę atsilieptų taip gerai kaip apie jį. Apie mane ko gero atsilieptų taip: „keistuolė“, „kvėša“, „ji vis dar gyva?!“... ir t.t.
Viskas. Daugiau neberašysiu, nebepasakosiu apie savo sapioseksualiukų rasę, nei negirsiu mano sutikto įstabaus proto turėtojo, mat kai Tutanchamono kapas atsivėrė į jį visokie „bandiūgos“ lindo, nes kaip byloja sena patarlė „gera be priežiūros ilgai nestovi“, o man visai nesinorėtų dalintis savo atrastu auksiniu sarkofagu. Tik pateikiu Jums pavyzdį, tikrai ne vienintelį, kad yra „ant svieto“ protingų VYRŲ, ir kad yra sapioseksualų, kurie nuo tokių protingų VYRŲ alpsta ir, ko gero, vieną dieną susivienys, paskelbs tokiems medžioklę ir tada jau jokie tų moksliukų išradimai neišgelbės jų nuo besąlygiškos meilės, kurios jie verti nuo amžių seniausių...

Ydingos mintys

Mes visi galvojame. (Jūs duobagyviai nesiskaitote). Ir kai mes galvojame, mūsų galvose mes vieniši. Nieko nėra aplinkui. Tik mes. Mes ten nuogi. Nuogesni nei duše. Ir mes galime mąstyti apie ką tik norime. Galime narplioti net gi nedoras, pasileidusias, ydingas mintis. Bet kas yra „ydinga“? Čia panašus klausimas būtų, o kas yra normalu, o kas ne?
Žinote, kuo mintys gerai? Mintimis galima paliesti tuos, kurių nėra šalia. Taip, nors mintimis. Kokia tai dovana! Galime prisiminti mirusiuosius ir su jais toliau gyventi, tarsi klaikioji Giltinė neegzistuotų. Ko gero tai irgi yra ydingos mintys, nes nerealistiškos. Bet kodėl tada nuo jų taip gera? Ar tiek daug gero atnešantis jausmas, kuris nežaloja kito žmogaus ir pačio svajoklio, gali būti pavojingai ydingas?
Kai pradedu kalbėti apie nepadorias, intymias mintis, dažnas susiraukia: „Ne, mes tokių savyje neveisiame!“ - purto galvas visi, nors visų galvose jau esti po kelias nešvankybių fermas. Ką jūs apgaudinėjate? Mane? Save? Mes visi ydingai mąstome, laikas nuo laiko, kas dieną, dažniausiai, ko gero, nakčia. Filmo „Quills“ (liet. „Skandalingoji plunksna“, 2000) veikėja Madelein, apsako savo potraukį iškrypėliškiems Markizo de Sado užrašams taip: „Jei nebūčiau tokia bloga moteris puslapyje, nebūčiau tokia gera moteris gyvenime“. Manau, tai šventa tiesa. Ydinga šventa tiesa. Ir vienintelė bėda ta, kad Madeleinę užtinka skaitant de Sado užrašytas fantazijas, o reikėtų pasirūpinti, kad tai nenutiktų, nes net gi geriausieji draugai ne viską gali suprasti. Geriausia, kai mintys yra minčių rezgėjo nuosavybė ir niekam dėl to neskauda galvos, mat nepamirškite, jog mintis galima pavogti ir panaudoti prieš jus pačius. Bet jeigu jau susibičiuliavote su žmogumi, kurio akių vyzdžiai neišsiplečia, kai šis išklauso jūsų slaptus apmąstymus, tai kabinkitės jam už atlapų ir neišleiskite iš savo gyvenimo.
Yda – tai bloga ypatybė, trūkumas, priekabė. Ir aš, ponios ir ponai, nestokoju ydų, trūkumų, prie manęs galima prikibti dėl daug ko, lygiai taip pat kaip ir prie visų kitų. Ir viena yda daugiau, viena mažiau, koks skirtumas? Pasaulis jau seniausiai pametęs skaičių. Iš ties, koks skirtumas, kas dedasi kito pasąmonės salose? Tepridursiu, jog ydos yra „pasyviai“ ydingos, kol jos neapleidžia kaukolės, tad mąstykite ydingai ir niekam apie tai nepasakokite. Aš jus laiminu.

Kas miega, valgo
Aš vergė,
Aš meilužė,
Savo atvaizdo,
Aš nesustoju
Užbaigti atsibudimo,
Visus kartus, kai jis pats parodo save.

Aš paklūstu sau
Aš nekenčiu savęs,
Aš prievarta primetu sau nenatūralumą,
Aš negerbiu savęs,
Kaip sūnus, kuris išgaruoja
Ir suplonėja kaip vaiduoklis.

Kas miega, valgo,
Naktis duos tau reikšmę,
Kas miega, valgo,
Naktis duos man reikšmę.

Mano padėtis,
Mano unikalus sprendimas,
Išsekinta,
Nukrypusi, atslopinta,
Mano skeletas išdėliotas
Į painią dekoraciją.

Aš vergė,
Aš kalta,
Dėl kūno, kuris žlugdo save
Peiktinuose smurto aktuose,
Mintyse, kurios turėtų būti tikrinamos
Nepaliečiamųjų kūrėjų.

KO AŠ GEIDŽIU?

Iš ties, viskas visada yra labai paprasta. Bet žmonės linkę viską apsunkinti, nes neturi daugiau ką veikti. Kuo daugiau akmenų prikrauni į kito kuprinę, regis, tuo pačiam pasidaro lengviau vaikščioti, o aš geidžiu pačių paprasčiausių dalykų. Geidžiu. Būtent. Nenaudosiu žodžio „noriu“, nes aš nenoriu, aš jau esu pasiekusi tokią stadiją, kai beprotiškai geidžiu:

• Geidžiu bendravimo. Tikro, autentiško, įdomaus. Tik ne tokio, kokio čia visi maldauja iš dangaus ir požemio dievų, kur neva visi nori kalbėtis apie atomus ir egzistenciją, nors iš tikrųjų nenori apie tai kalbėtis. Jeigu tiems žinių ištroškusiems aš dabar parašyčiau žinutę su tema, kuria jie taip nekantrauja paplepėti, atsakymo variantai būtų tokie:
  a) „Aš nenusiteikęs šiuo metu apie tai kalbėti“ (Ar apskritai kada nors gyvenime, nes aš tik impulsyviai dalinausi „post'u“ ir iš tikrųjų esu kvailas kaip „čebato“ aulas);
  b) „Tai gal išgeriam taurelę vyno/puodelį kavos/arbatos?“ (o už šio pasiūlymo slypi kitokio, kūniško pobūdžio skysčiai ir tik nedrįskite man teigti priešingai);
  c) „Gal tu visai kvaila?! Tu nieko neišmanai apie tai!“ ir po šito pareiškimo bendravimas paprastai nutrūksta visiems laikams.
  d) į mano kilometro ilgio žinutę atsakoma žodžiais „taip“, „ne“ arba „gal“;
  e) atsakymo iš vis nebūna.
  Tiesa ta, kad visi tie, kurie iš tikrųjų intelektualiai norėtų ir, kas svarbiausia, sugebėtų pasikalbėti tokių nesąmoningų „post'ų“ netalpintų savo metraštyje ir jais nesidalintų. Žinote, kur tokie žmonės šiuo metu randasi? Tikrai protingi, sąmojingi ir novatoriški žmonės jau nusivylę, jog dar gali šioje Žemėje atrasti įdomių pašnekovų, todėl mieliau bendrauja su savimi, savo galvose, atsijungę nuo facebook'ijos, tumblr'erio, twitt'kės ir kitų „bendravimą skatinančių „devaisų“.
• Geidžiu l'amour toujours. Vienintelės, amžinos, stebuklingos. Ir tam nereikalingi įmantrūs žodeliai, gėlės, dovanos. Nereikia Valentino dienos, galite ją išbraukti iš kalendoriaus ir pakeisti Tarptautine tualetų diena. (Oi, ne, palaukite, ji švenčiama lapkričio 19-ąją dieną). Iš ties, nereikia (beveik) nieko. Reikia tik žmogaus ir fakto kaip blyno, kad mudu esame pora. Tik tiek. Niekada nemėgau afišavimosi, viešų „laižiakių“ ar net gi daugiau kokių nors įmantresnių veiksmų plačiai publikai regint. Apskritai, tai galėtų būti slapta meilė, kai niekas nežinotų, jog štai yra tokia pora kaip tvora, kuri manau, tikrai kitų akimis žvelgiant atrodytų, švelniai tariant, trenkta ir nepasiruošusia užmegzti pumpurus, nes mano tvirtos poros samprata – tai ne vaikščiojimas drauge į klubus ar darymas kažko įprasto visuomenėje. Ne. Tai sėdėjimas vienas priešais kitą ir kalbėjimasis be žodžių. (Tik kad nepadaugintus su tuo žiūrėjimu, jog nenutiktų taip kaip filme „Men who stared at goats“, „Vyrai, kurie spoksojo į ožkas“, 2009). Tai lytėjimas vienas kito be prisilietimų. Tarp mudviejų gali būti ir milžiniškas atstumas, man nei motais, bet turi būti ta kibirkštis tarp dviejų sielų ir protų, kai pagalvojus apie kitą žmogų viskas aplinkui degtų ir tu nenorėtum gelbėtis iš dūmais pritvinkusio kambario. Viskas aplinkui lydytųsi, čiršktų, o tavo pailgosiomis smegenimis tiesiai į pagrindinę duomenų bazę kaip radijo laidais keliautų muzikos garsai, ir viskas ką girdėtum būtų Chris Issak dainos „Wicked Game“ žodžiai:
  
  The world was on fire and no one could save me but you,
  It's strange what desire will make foolish people do,
  I never dreamed that I'd meet somebody like you...
  
  Ir NETGI nebūtina mylėtis. Teisingai. Ar girdite visi „bet gi būtinai reikia kažkam kažką įkišti, kad pajusti kaifą“ šalininkai? Atkreipkite dėmesį, rašau „nebūtina“, o ne „draudžiama“. Tegul vien kūniškos meilės atstovai spaudai mane supranta teisingai. Bet už tos visos plėvelės, kurią mes pavadinome oda, už sultingų rausvų raumenukų, už lašinukų ir kaulelių kauleliukų, yra žymiai daugiau, tereikia netingėti pasikapstyti. Žinoma, jei jus domina pagrindinis prizas, nes jeigu ne tai... ir toliau siurbčiokite putas.
• Geidžiu tikrų tikriausio draugo. Tik vieno. Su kuriuo galėčiau kalbėtis apie viską. Absoliučiai VISKĄ ir nebijoti būti išvadinta nenuovoka, nesubrendėle ar net ištvirkėle. Draugo, kuris manęs nekeistų, o mutuotų kartu su manimi. Taip. To, kuris „išsigimtų“ kartu su manimi ir užvaldytų visą pasaulį. O tada juoktųsi tas, kuris juoktųsi paskutinis. (Pokštas).
• Geidžiu kam nors padėti. Visiems. Padėti kuo didesniam skaičiui žmonių. Tik ar žmonėms reikalinga mano pagalba? Štai kur klausimas, Šekspyre.
• Geidžiu kurti, o per savo kūrinius išlikti nemirtinga. Geidžiu kūrybinės tąsos, kuri eis po manęs, kai aš kirmysiu kape, o mano įstabieji sutvėrimai kalbės už mane.
• Geidžiu išsimurgdyti dumble. Ar gi ne mes visi iš jo esame kilę? Tad, kas čia tokio nesuprantamo tame, jog geidžiu sugrįžti prie savo šaknų, prie atskaitos taško? Daugeliui patarčiau padaryti tą patį, nes kai kurie būtent ir primiršta, iš kur yra kilę ir, kad kadaise nebuvo deimantais puoštų aukštakulnių ir „tiuninguotų tačkių“, ir visi buvo lygūs, laimingi ir linksmai žaidė kaip maži vaikai.
• Geidžiu būti išklausyta ir suprasta. Pirma išklausyta, po to suprasta. Būtent tokia tvarka.
• Geidžiu išmokti atstumti žmones, badančius mano kairįjį širdies skilvelį.
• Geidžiu myluoti žmogų, pasiryžusį visą likusį gyvenimą kutenantį mano dešinįjį širdies skilvelį.
• Geidžiu įžengti į platų, tamsų, gūdų, pelkėtą mišką ir jame pasiklysti...
  

Kanibalizmo nepatogumai

Aplink mus esti daug žmonių, kurie valgo kitus žmones. Tie pirmieji, kurie suvalgo antruosius vadinami kanibalais, o tie suvalgytieji vadinami bifšteksais. Ir taip jau tęsiasi gana ilgai. Per ilgai sakyčiau. Manau derėtų užbaigti viską realybėje, taip kaip tai buvo užbaigta 1999 metų amerikiečių filme „Ravenous“ (lietuviai kvailai verčia „Plėšrūnas“), kai užkietėjęs ir giliai kanibalizmo reikalui pasišventęs žmogėdra Kolhunas kaunasi su tikrai ne savo noru žmonių kaulų laižytoju tapusiu kapitonu Boidu ir tiedu romantiškai nukrenta vienas ant kito, ant didžiulių lokio spąstų, kur jau merdintis Kolhunas, žinoma, nepraleidžia progos pašmaikštuoti apie tai, jog jei numirs pirmas, tai būtinai atsikąs Boido (beje, kapitoną Boidą vaidina aktorius Guy Pearce, taip kad... Kas jį gali smerkti už tokį troškimą?). O tas kitas filmas "Išlikę gyvi", (Alive, 1993), kur urugvajiečių regbio komanda su lėktuvu nukrenta į Andų kalnus ir išlikę gyvi yra priversti valgyti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, nes aplinkui absoliučiai nieko nėra, tik sniegas ir akmenys. Net menkiausios samanos, nei kerpenos nėra. Koks nors paukštis galėtų praskristi, bet ne, nesulauksi tu jo... Hanibalas Lekteris. Tas iš vis nesveikas. Žodžiu, kanibalizmas vyrauja daugelyje filmų ir taip kaip tikrovėje jis yra pagrįstas ne tik fiziniais veiksmais kito žmogaus atžvilgiu. Žmonės nuolat ir žodžiais ėda kitus žmones. Dėl visko. Nuo paprasčiausių „neišnešei šiukšles, asile!“ iki smurto apraiškų mokyklose, nuo civilizuotame pasaulyje gyvenančių ir tarp mūsų besisukiojančių psichopatų verdančių iš žmogaus galvos šaltieną iki vis dar tolimuose kraštuose gyvuojančių genčių, kur suvalgyti žmogų tai kokio nors ritualo dalis. Žodžiais ar fiziškai tai daroma, koks skirtumas, tai vis tiek tas pats mėšlas. Yra net gi tokių individų, kurie pateisina kanibalizmą! Bet ar iš vis galima jį pateisinti? Net gi tokiu atveju, kaip filme „Išlikę gyvi“ (ir kartu tikrovėje, nes filmas sukurtas pagal tikrus faktus), ar gi galima pateisinti kito žmogaus valgymą? Skubu paaiškinti, kodėl drįstu taip teigti. Visų pirma, sakykime Jums tenka paragauti žmogienos, nes atsidūrėte vietoje kur nėra nieko kito, ką galėtumėme įsimesti į skrandį. Kaip po to gyventi, jei išgyvensite ir vėl atsidursite tarp žmogėnų? Juk teks pasakyti, kad valgėte žmogieną. Žmogėdros Šreko etiketė prie Jūsų prilips amžiams. Ir, kad ir kokie kieti Jūs esate psichologiškai, tai be jokios abejonės Jus grauš iki gyvenimo pabaigos, tas jausmas, kad Jūsų skrandžio sultys virškino vyro ar moters mėsą, gyvo ir mąstančio žmogaus alkūnę ar kitą dalį, kuri pasirodė Jums minkštesnė. Antra, aš netikiu, na, nors imkite ir prikulkite mane, kad žmogiena iš ties gali būti skani mėsa. Išgyvenimo klausime, aišku, skonis nesvarbus, maistingumas svarbu, bet vis tiek... Vienas užkietėjęs Rusijos kanibalas kartą sakė, jog skaniausia vis gi ne vyro, o moters mėsa. Minkštesnė ir saldesnė, sakė jis, ko gero dėl to, kad moterys labiau save prižiūri, losjonai, kremukai, bicepsų paprastai neaugina. Dar vienas kanibalas paminėjo, kad viso žmonių valgymo proceso metu, aplinkinių kaimynų šunys tiesiog negalėdavo ramiai gulėti, kol šis vaikščiodavo, lodavo, draskydavosi, kol šis nedingdavo iš jų radaro 500 metrų atstumu. Gyvūnai ne mulkiai, jaučia geriau už mus, juk tik pažvelkite kaip be vargo aptinka narkotikus. Žodžiu, ne kas gaunasi su tuo kanibalizmu, jie norite išlaikyti gerą vardą tarp žmonių ir turėti galimybę glostyti savo chichuachį.
Su žodiniu kanibalizmu tai apskritai „krantai“, kaip liaudis sako, nes jei fiziškai valgyti žmogų daugmaž visur draudžiama, tai žodžiais ėsti leidžiama į valias. Žinoma, tokio kanibalizmo nepatogumai taip egzistuoja, - pakramtyk balseliu kitą žmogų ir taipogi prarasi gerą vardą arba net snukin gausi, tačiau kaip ir minėjau, tokio pobūdžio kitų homo sapiensų ėdimo niekas nelaiko blogu dalyku, o veltui, nes žodinis kanibalizmas gali turėti aiškias nuorodas į fizinį kanibalizmą. Arba tie, kas perdėtai domisi kanibalizmu, irgi gali patys būti kanibalais. Tik susimąstykite. Žymiausias japonų kanibalas Issei Sagawa gavo progą net gi išleisti knygas apie savo „apetitinius nuotykius“ ir jo rašliavą kaip mat išgraibė didelis gerbėjų ratas. Ką tai pasako apie tuos žmones? Nesveiki bledės jie, kuriems reiktų ištraukti visus dantis, dėl viso pikto.
Aš tai NE, jokiais būdais, nei už ką... Neėdu žmonių žodžiais, neėsčiau ir fiziškai. Sakysite, jog esu pamaiva, sakysite, kad atsidūrus regbio komandos gretose valgyčiau žmones pirmoji? Taip, tokioje situacijoje išties reikia pirma atsidurti, kad suprastum, koks iš tikrųjų esi sutvaras, tačiau pasakysiu tik vieną - nevalgyčiau. Tikėk ar netikėkit, turit teisę į abu pasirinkimus. Tik žinokite, kad širdyje ir sprendžiant iš mano dabartinių veiksmų - tai Jūs esate su manimi saugūs!