Praeitą
savaitę viešėdama Kaune, buvau pakviesta į R. Žirgulio režisuotą, KTU teatro studijos
„44“ spektaklį „Lietaus pardavėjas“. Spektaklio premjera įvyko dar balandžio mėnesį, tačiau man užsiregistruoti ir pamatyti
spektaklį pavyko tik gegužės 14 dieną, vėsų ir ramų šeštadienį.
Vykau be jokios išankstinės nuomonės, su „sausa“ informacija apie ką šis spektaklis ir kokie aktoriai atliks vaidmenis. Pasirodo, tai pagal N. R. Nash pjesę pastatytas spektaklis, nagrinėjantis pagrindines žmogaus vertybes: meilę, pasiaukojimą ir šeimą. Veiksmas vykstantis Amerikoje depresijos metais pasakoja nedidelio miestelio ir jo gyventojų istoriją. Sausros metu į miestelį atkeliauja netikėtas svečias, kuris siūlo pirkti netikėtą prekę - lietų. Tai miestelyje sukelia sumaištį, abejones net gi meilės peripetijas.
Esu didelė teatro gerbėja, tačiau galimybė gyvai išvysti vaidinimus pasitaiko labai retai, dažniausiai tenkinuosi žydrojo ekrano transliuojamais ne lietuviškais spektakliais. Ir šeštadienį užgesus, o po to vėl įsižiebus scenos šviesoms ir prasidėjus spektakliui „Lietaus pardavėjas“, dar kartą dėl to labai gailėjausi.
„Čia mėgėjiškas teatras“ - man buvo pasakyta ir aš laukiau, bet taip ir nesulaukiau tų mėgėjų pasirodymo scenoje. Kiekvieno aktoriaus vaidyba buvo įtaigi, priverčianti patikėti jo personažo nuoširdumu, tikrumu ir išgyventi jo nelaimes, bei aistras kartu su juo. Atmintin įstrigo visi personažai, net gi trumpai scenoje sušmėžavęs miestelio šerifas-vaikščiojanti komedija, kurio vaidmenį atliko Donatas Laurinavičius, tačiau toks jau žmogaus būdas išsirinkti mėgstamiausius. Maniškiai: racionalusis Nojus ir ne tokiu racionaliu mąstymu pasižymintis jo impulsyvusis brolis Džimis. Patiko stebėti dinamiką tarp jų, kivirčus, kurie taip puikiai atpažįstami visiems, kas turi brolį ar seserį.
Vykau be jokios išankstinės nuomonės, su „sausa“ informacija apie ką šis spektaklis ir kokie aktoriai atliks vaidmenis. Pasirodo, tai pagal N. R. Nash pjesę pastatytas spektaklis, nagrinėjantis pagrindines žmogaus vertybes: meilę, pasiaukojimą ir šeimą. Veiksmas vykstantis Amerikoje depresijos metais pasakoja nedidelio miestelio ir jo gyventojų istoriją. Sausros metu į miestelį atkeliauja netikėtas svečias, kuris siūlo pirkti netikėtą prekę - lietų. Tai miestelyje sukelia sumaištį, abejones net gi meilės peripetijas.
Esu didelė teatro gerbėja, tačiau galimybė gyvai išvysti vaidinimus pasitaiko labai retai, dažniausiai tenkinuosi žydrojo ekrano transliuojamais ne lietuviškais spektakliais. Ir šeštadienį užgesus, o po to vėl įsižiebus scenos šviesoms ir prasidėjus spektakliui „Lietaus pardavėjas“, dar kartą dėl to labai gailėjausi.
„Čia mėgėjiškas teatras“ - man buvo pasakyta ir aš laukiau, bet taip ir nesulaukiau tų mėgėjų pasirodymo scenoje. Kiekvieno aktoriaus vaidyba buvo įtaigi, priverčianti patikėti jo personažo nuoširdumu, tikrumu ir išgyventi jo nelaimes, bei aistras kartu su juo. Atmintin įstrigo visi personažai, net gi trumpai scenoje sušmėžavęs miestelio šerifas-vaikščiojanti komedija, kurio vaidmenį atliko Donatas Laurinavičius, tačiau toks jau žmogaus būdas išsirinkti mėgstamiausius. Maniškiai: racionalusis Nojus ir ne tokiu racionaliu mąstymu pasižymintis jo impulsyvusis brolis Džimis. Patiko stebėti dinamiką tarp jų, kivirčus, kurie taip puikiai atpažįstami visiems, kas turi brolį ar seserį.
 |
| Kairėje Nojus (Vismantas Kavaliauskas), dešinėje Džimis (Marius Užupis) |
Džimis ginčijasi su šerifo padėjėju Failu (aktorius Jonas Kęstutis Davidavičius).
Nesu
profesionali teatro kritikė, bet mačiau ne mažai vaidmenų ir nuo
mažens domiuosi vaidyba, tad išdrįsiu įvertinti ir šį, palyginti su kitais. Tiesa ta, kad regėjau spektaklį niekuo nenusileidžiantį mano dievinamai B.
Dauguviečio „Žaldokynei“ ar Juozo Miltinio spektakliui
„Prieblandoje“.
Įdėmiai klausiausi, juokiausi, o momentu ir
ašaras tramdžiau stebėdama iš ties profesionalaus lygio
spektaklį, kuris vyko KTU Kultūros centro siaurame užkaboryje,
įėjus iš kiemo pusės ir nusileidus laiptais žemyn. Kodėl
tokioje vietoje? Kuo jis taip prasikalto?
Iš ties, trikdė tik
erdvė: dvi neapglėbiamos kolonos, per kurias sunkiai pavyko stebėti
aktorius ir teko rizikuoti besilankstant susilaužyti kaklo
slankstelius. Įdėmiai stebėti veiksmą trukdė ir keli
nesupratingi žiūrovai, kurie pačioje pradžioje paprašyti
išjungti telefonus to nesugebėjo padaryti, vėliau žvilgčiojo į
jų ekranus, tarsi laukdami kada pagaliau baigsis spektaklis ir jie
„atsėdės“ reikalingas valandas. Maniškis išmanusis telefonas
buvo paliktas automobilyje, palaidotas jame lyg Leninas sarkofage, o
laikas man ištirpo, valanda prilygo minutei. Tad nevalingai piršosi
dar viena mintis. Vis gi, ne aktoriai mėgėjai buvo, o kai kurie
susirinkę žiūrovai dar ir besijuokiantys iš žodžių, kurie
normaliems žmonėms už širdies, o ne už plaučių
griebia. Tai tik tiek. Daugiau niekam neturiu priekaištų, o juolab aktoriams.
Spektakliui pasibaigus, žiūrovai karštai plojo atsistoję. O kaip gi kitaip? Negaila būtų ne tik
ekstravagantiškajam Starbakui už lietaus iššaukimą sumokėti 45
dolerius, bet ir už tokio spektaklio bilietą. Iš tiesų, neperdedu
ir net neketinčiau tokios kainos boikotuoti. Be jokios abejonės,
turiningai praleidau laiką ir atradau Kaune tikros kultūros oazę.
Scena privertusi ne vieną žiūrovą užsidengti akis - lietaus pardavėjas Starbakas (Rokas Povilius) įmantriai valgo kiaušinį.
Visa šeima kartu (iš kairės: jau minėtieji Nojus (Vismantas Kavaliauskas) ir Džimis (Marius Užupis), bei Lizi (Julija Genienė) ir tėvas (Andrius Tamoševičius).
Recenzijos autorė: menininkė Živilė Vaicekauskaitė
(Nuotraukos ir informacija apie spektaklį iš ktu.edu)
Publikuota: 2016.05.16
