Kanibalizmo nepatogumai

Aplink mus esti daug žmonių, kurie valgo kitus žmones. Tie pirmieji, kurie suvalgo antruosius vadinami kanibalais, o tie suvalgytieji vadinami bifšteksais. Ir taip jau tęsiasi gana ilgai. Per ilgai sakyčiau. Manau derėtų užbaigti viską realybėje, taip kaip tai buvo užbaigta 1999 metų amerikiečių filme „Ravenous“ (lietuviai kvailai verčia „Plėšrūnas“), kai užkietėjęs ir giliai kanibalizmo reikalui pasišventęs žmogėdra Kolhunas kaunasi su tikrai ne savo noru žmonių kaulų laižytoju tapusiu kapitonu Boidu ir tiedu romantiškai nukrenta vienas ant kito, ant didžiulių lokio spąstų, kur jau merdintis Kolhunas, žinoma, nepraleidžia progos pašmaikštuoti apie tai, jog jei numirs pirmas, tai būtinai atsikąs Boido (beje, kapitoną Boidą vaidina aktorius Guy Pearce, taip kad... Kas jį gali smerkti už tokį troškimą?). O tas kitas filmas "Išlikę gyvi", (Alive, 1993), kur urugvajiečių regbio komanda su lėktuvu nukrenta į Andų kalnus ir išlikę gyvi yra priversti valgyti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, nes aplinkui absoliučiai nieko nėra, tik sniegas ir akmenys. Net menkiausios samanos, nei kerpenos nėra. Koks nors paukštis galėtų praskristi, bet ne, nesulauksi tu jo... Hanibalas Lekteris. Tas iš vis nesveikas. Žodžiu, kanibalizmas vyrauja daugelyje filmų ir taip kaip tikrovėje jis yra pagrįstas ne tik fiziniais veiksmais kito žmogaus atžvilgiu. Žmonės nuolat ir žodžiais ėda kitus žmones. Dėl visko. Nuo paprasčiausių „neišnešei šiukšles, asile!“ iki smurto apraiškų mokyklose, nuo civilizuotame pasaulyje gyvenančių ir tarp mūsų besisukiojančių psichopatų verdančių iš žmogaus galvos šaltieną iki vis dar tolimuose kraštuose gyvuojančių genčių, kur suvalgyti žmogų tai kokio nors ritualo dalis. Žodžiais ar fiziškai tai daroma, koks skirtumas, tai vis tiek tas pats mėšlas. Yra net gi tokių individų, kurie pateisina kanibalizmą! Bet ar iš vis galima jį pateisinti? Net gi tokiu atveju, kaip filme „Išlikę gyvi“ (ir kartu tikrovėje, nes filmas sukurtas pagal tikrus faktus), ar gi galima pateisinti kito žmogaus valgymą? Skubu paaiškinti, kodėl drįstu taip teigti. Visų pirma, sakykime Jums tenka paragauti žmogienos, nes atsidūrėte vietoje kur nėra nieko kito, ką galėtumėme įsimesti į skrandį. Kaip po to gyventi, jei išgyvensite ir vėl atsidursite tarp žmogėnų? Juk teks pasakyti, kad valgėte žmogieną. Žmogėdros Šreko etiketė prie Jūsų prilips amžiams. Ir, kad ir kokie kieti Jūs esate psichologiškai, tai be jokios abejonės Jus grauš iki gyvenimo pabaigos, tas jausmas, kad Jūsų skrandžio sultys virškino vyro ar moters mėsą, gyvo ir mąstančio žmogaus alkūnę ar kitą dalį, kuri pasirodė Jums minkštesnė. Antra, aš netikiu, na, nors imkite ir prikulkite mane, kad žmogiena iš ties gali būti skani mėsa. Išgyvenimo klausime, aišku, skonis nesvarbus, maistingumas svarbu, bet vis tiek... Vienas užkietėjęs Rusijos kanibalas kartą sakė, jog skaniausia vis gi ne vyro, o moters mėsa. Minkštesnė ir saldesnė, sakė jis, ko gero dėl to, kad moterys labiau save prižiūri, losjonai, kremukai, bicepsų paprastai neaugina. Dar vienas kanibalas paminėjo, kad viso žmonių valgymo proceso metu, aplinkinių kaimynų šunys tiesiog negalėdavo ramiai gulėti, kol šis vaikščiodavo, lodavo, draskydavosi, kol šis nedingdavo iš jų radaro 500 metrų atstumu. Gyvūnai ne mulkiai, jaučia geriau už mus, juk tik pažvelkite kaip be vargo aptinka narkotikus. Žodžiu, ne kas gaunasi su tuo kanibalizmu, jie norite išlaikyti gerą vardą tarp žmonių ir turėti galimybę glostyti savo chichuachį.
Su žodiniu kanibalizmu tai apskritai „krantai“, kaip liaudis sako, nes jei fiziškai valgyti žmogų daugmaž visur draudžiama, tai žodžiais ėsti leidžiama į valias. Žinoma, tokio kanibalizmo nepatogumai taip egzistuoja, - pakramtyk balseliu kitą žmogų ir taipogi prarasi gerą vardą arba net snukin gausi, tačiau kaip ir minėjau, tokio pobūdžio kitų homo sapiensų ėdimo niekas nelaiko blogu dalyku, o veltui, nes žodinis kanibalizmas gali turėti aiškias nuorodas į fizinį kanibalizmą. Arba tie, kas perdėtai domisi kanibalizmu, irgi gali patys būti kanibalais. Tik susimąstykite. Žymiausias japonų kanibalas Issei Sagawa gavo progą net gi išleisti knygas apie savo „apetitinius nuotykius“ ir jo rašliavą kaip mat išgraibė didelis gerbėjų ratas. Ką tai pasako apie tuos žmones? Nesveiki bledės jie, kuriems reiktų ištraukti visus dantis, dėl viso pikto.
Aš tai NE, jokiais būdais, nei už ką... Neėdu žmonių žodžiais, neėsčiau ir fiziškai. Sakysite, jog esu pamaiva, sakysite, kad atsidūrus regbio komandos gretose valgyčiau žmones pirmoji? Taip, tokioje situacijoje išties reikia pirma atsidurti, kad suprastum, koks iš tikrųjų esi sutvaras, tačiau pasakysiu tik vieną - nevalgyčiau. Tikėk ar netikėkit, turit teisę į abu pasirinkimus. Tik žinokite, kad širdyje ir sprendžiant iš mano dabartinių veiksmų - tai Jūs esate su manimi saugūs!