KO AŠ GEIDŽIU?

Iš ties, viskas visada yra labai paprasta. Bet žmonės linkę viską apsunkinti, nes neturi daugiau ką veikti. Kuo daugiau akmenų prikrauni į kito kuprinę, regis, tuo pačiam pasidaro lengviau vaikščioti, o aš geidžiu pačių paprasčiausių dalykų. Geidžiu. Būtent. Nenaudosiu žodžio „noriu“, nes aš nenoriu, aš jau esu pasiekusi tokią stadiją, kai beprotiškai geidžiu:

• Geidžiu bendravimo. Tikro, autentiško, įdomaus. Tik ne tokio, kokio čia visi maldauja iš dangaus ir požemio dievų, kur neva visi nori kalbėtis apie atomus ir egzistenciją, nors iš tikrųjų nenori apie tai kalbėtis. Jeigu tiems žinių ištroškusiems aš dabar parašyčiau žinutę su tema, kuria jie taip nekantrauja paplepėti, atsakymo variantai būtų tokie:
  a) „Aš nenusiteikęs šiuo metu apie tai kalbėti“ (Ar apskritai kada nors gyvenime, nes aš tik impulsyviai dalinausi „post'u“ ir iš tikrųjų esu kvailas kaip „čebato“ aulas);
  b) „Tai gal išgeriam taurelę vyno/puodelį kavos/arbatos?“ (o už šio pasiūlymo slypi kitokio, kūniško pobūdžio skysčiai ir tik nedrįskite man teigti priešingai);
  c) „Gal tu visai kvaila?! Tu nieko neišmanai apie tai!“ ir po šito pareiškimo bendravimas paprastai nutrūksta visiems laikams.
  d) į mano kilometro ilgio žinutę atsakoma žodžiais „taip“, „ne“ arba „gal“;
  e) atsakymo iš vis nebūna.
  Tiesa ta, kad visi tie, kurie iš tikrųjų intelektualiai norėtų ir, kas svarbiausia, sugebėtų pasikalbėti tokių nesąmoningų „post'ų“ netalpintų savo metraštyje ir jais nesidalintų. Žinote, kur tokie žmonės šiuo metu randasi? Tikrai protingi, sąmojingi ir novatoriški žmonės jau nusivylę, jog dar gali šioje Žemėje atrasti įdomių pašnekovų, todėl mieliau bendrauja su savimi, savo galvose, atsijungę nuo facebook'ijos, tumblr'erio, twitt'kės ir kitų „bendravimą skatinančių „devaisų“.
• Geidžiu l'amour toujours. Vienintelės, amžinos, stebuklingos. Ir tam nereikalingi įmantrūs žodeliai, gėlės, dovanos. Nereikia Valentino dienos, galite ją išbraukti iš kalendoriaus ir pakeisti Tarptautine tualetų diena. (Oi, ne, palaukite, ji švenčiama lapkričio 19-ąją dieną). Iš ties, nereikia (beveik) nieko. Reikia tik žmogaus ir fakto kaip blyno, kad mudu esame pora. Tik tiek. Niekada nemėgau afišavimosi, viešų „laižiakių“ ar net gi daugiau kokių nors įmantresnių veiksmų plačiai publikai regint. Apskritai, tai galėtų būti slapta meilė, kai niekas nežinotų, jog štai yra tokia pora kaip tvora, kuri manau, tikrai kitų akimis žvelgiant atrodytų, švelniai tariant, trenkta ir nepasiruošusia užmegzti pumpurus, nes mano tvirtos poros samprata – tai ne vaikščiojimas drauge į klubus ar darymas kažko įprasto visuomenėje. Ne. Tai sėdėjimas vienas priešais kitą ir kalbėjimasis be žodžių. (Tik kad nepadaugintus su tuo žiūrėjimu, jog nenutiktų taip kaip filme „Men who stared at goats“, „Vyrai, kurie spoksojo į ožkas“, 2009). Tai lytėjimas vienas kito be prisilietimų. Tarp mudviejų gali būti ir milžiniškas atstumas, man nei motais, bet turi būti ta kibirkštis tarp dviejų sielų ir protų, kai pagalvojus apie kitą žmogų viskas aplinkui degtų ir tu nenorėtum gelbėtis iš dūmais pritvinkusio kambario. Viskas aplinkui lydytųsi, čiršktų, o tavo pailgosiomis smegenimis tiesiai į pagrindinę duomenų bazę kaip radijo laidais keliautų muzikos garsai, ir viskas ką girdėtum būtų Chris Issak dainos „Wicked Game“ žodžiai:
  
  The world was on fire and no one could save me but you,
  It's strange what desire will make foolish people do,
  I never dreamed that I'd meet somebody like you...
  
  Ir NETGI nebūtina mylėtis. Teisingai. Ar girdite visi „bet gi būtinai reikia kažkam kažką įkišti, kad pajusti kaifą“ šalininkai? Atkreipkite dėmesį, rašau „nebūtina“, o ne „draudžiama“. Tegul vien kūniškos meilės atstovai spaudai mane supranta teisingai. Bet už tos visos plėvelės, kurią mes pavadinome oda, už sultingų rausvų raumenukų, už lašinukų ir kaulelių kauleliukų, yra žymiai daugiau, tereikia netingėti pasikapstyti. Žinoma, jei jus domina pagrindinis prizas, nes jeigu ne tai... ir toliau siurbčiokite putas.
• Geidžiu tikrų tikriausio draugo. Tik vieno. Su kuriuo galėčiau kalbėtis apie viską. Absoliučiai VISKĄ ir nebijoti būti išvadinta nenuovoka, nesubrendėle ar net ištvirkėle. Draugo, kuris manęs nekeistų, o mutuotų kartu su manimi. Taip. To, kuris „išsigimtų“ kartu su manimi ir užvaldytų visą pasaulį. O tada juoktųsi tas, kuris juoktųsi paskutinis. (Pokštas).
• Geidžiu kam nors padėti. Visiems. Padėti kuo didesniam skaičiui žmonių. Tik ar žmonėms reikalinga mano pagalba? Štai kur klausimas, Šekspyre.
• Geidžiu kurti, o per savo kūrinius išlikti nemirtinga. Geidžiu kūrybinės tąsos, kuri eis po manęs, kai aš kirmysiu kape, o mano įstabieji sutvėrimai kalbės už mane.
• Geidžiu išsimurgdyti dumble. Ar gi ne mes visi iš jo esame kilę? Tad, kas čia tokio nesuprantamo tame, jog geidžiu sugrįžti prie savo šaknų, prie atskaitos taško? Daugeliui patarčiau padaryti tą patį, nes kai kurie būtent ir primiršta, iš kur yra kilę ir, kad kadaise nebuvo deimantais puoštų aukštakulnių ir „tiuninguotų tačkių“, ir visi buvo lygūs, laimingi ir linksmai žaidė kaip maži vaikai.
• Geidžiu būti išklausyta ir suprasta. Pirma išklausyta, po to suprasta. Būtent tokia tvarka.
• Geidžiu išmokti atstumti žmones, badančius mano kairįjį širdies skilvelį.
• Geidžiu myluoti žmogų, pasiryžusį visą likusį gyvenimą kutenantį mano dešinįjį širdies skilvelį.
• Geidžiu įžengti į platų, tamsų, gūdų, pelkėtą mišką ir jame pasiklysti...